Postsekuliarus būvis

Monografijoje nagrinėjama šiuolaikinės kultūros situacija, kuri, parafrazuojant Jeano-François Lyotard’o studijos „Postmodernus būvis“ pavadinimą, gali būti įvardyta kaip „postsekuliarus būvis“. Tai situacija, kai XX a. antrosios pusės „postmodernioje“ kultūroje ėmė ryškėti tendencija suabejoti Apšvietos epochoje suformuotu „sekuliarios kultūros“ modeliu ir bandyti reabilituoti religiją, pripažįstant, kad ir šiuolaikinėje kultūroje ji funkcionuoja kaip nepaprastai svarbus kultūrogeninis faktorius. Monografijoje bandoma parodyti, kad religijos kultūrinio relevantiškumo pripažinimas postmodernioje kultūroje nėra vien tradicinių religingumo formų restitucija, o implikuoja įvairiose kultūros srityse bei jų ontologiniame pamate aptinkamas tų formų transformacijas.